Rosita Lekavičienė. Jūs – puikus darbuotojas! O gal tik apsimetėlis?

Ar jums būdingas apsimetėlio sindromas?

Atsakykite sau į kelis klausimus:

• Ar pasiekus gerą rezultatą jums sunku priimti pagyrimą?
• Ar dažnai pagalvojate, kad sėkmė buvo atsitiktinė?
• Ar bijote išsakyti savo nuomonę, kad nebūtumėte laikomas nekompetentingu?
• Ar kartais atrodo, kad tik apsimetate kompetentingu?
• Ar nerimaujate, kad aplinkiniai gali pastebėti jūsų gebėjimų trūkumą?

Jei bent į du klausimus atsakėte „taip“, verta atidžiau pažvelgti į save – gali būti, kad patiriate apsimetėlio sindromą (angl. imposter syndrome).

Kas yra apsimetėlio sindromas?

Nors pavadinimas gali klaidinti, jis nereiškia, kad žmogus sąmoningai apsimeta kompetentingu. Priešingai – tai psichologinė būsena, kai žmogus nuolat abejoja savo gebėjimais, pasiekimais ir intelektu, nors objektyviai yra kompetentingas.

Tokie žmonės dažnai mano, kad kiti yra protingesni ir labiau patyrę. Dėl to juos lydi nuolatinė baimė, kad vieną dieną jų tariamas „nekompetentingumas“ bus demaskuotas.

Dažniausiai būdingas labai kompetentingiems žmonėms

Paradoksalu, tačiau apsimetėlio sindromas dažniausiai pasireiškia būtent daug pasiekusiems žmonėms – profesionalams moksle, versle, mene ar kitose srityse. Iš šalies jie atrodo sėkmingi, įsitraukę ir kompetentingi, tačiau viduje dažnai jaučia nerimą, nepasitikėjimą savimi ir stiprią nesėkmės baimę.

Tokiems žmonėms gali būti būdingi:

• perfekcionizmas;
• nuolatinis siekis dar aukštesnių rezultatų;
• sunkumas priimti pagyrimus;
• baimė suklysti ar būti „demaskuotam“.

Apsimetėlio sindromas neretai pasireiškia dviem kraštutinumais – darboholizmu arba atidėliojimu, kai žmogus bijo pradėti užduotį, nes abejoja savo gebėjimu ją atlikti tobulai.

Iš kur tai atsiranda?

Tyrimai rodo, kad šis fenomenas vienodai pasitaiko tiek vyrams, tiek moterims, nors iš pradžių jis buvo pastebėtas tarp sėkmingų moterų. Apsimetėlio sindromas mokslinėje literatūroje nagrinėjamas nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio.

Manoma, kad jo šaknys dažnai slypi vaikystėje. Pavyzdžiui:

• kai vaikui keliami labai aukšti lūkesčiai;
• kai klaidos griežtai kritikuojamos;
• kai pasiekimai laikomi savaime suprantamais ir retai giriami.

Tokiu atveju žmogus užauga manydamas, kad jo vertė priklauso tik nuo rezultatų ir kitų žmonių vertinimo.

Kaip tai pasireiškia suaugus?

Suaugus tokie žmonės dažnai jaučia didelį nesaugumą, ypač kai jiems pasiūlomos aukštesnės pareigos ar paprašoma ekspertinės nuomonės. Tuomet gali kilti stiprus jausmas, kad „tuoj visi supras, jog aš nesu pakankamai geras“.

Dėl to žmogus nuolat stengiasi įrodyti savo vertę kitiems, tačiau kartu vis sunkiau pastebi savo tikruosius norus ir vertybes.

Daugiau skaitykite straipsnyje – „Delfi“.